Riboti resursai ir kodėl sunku keistis - Podkastas Tilviko Lizdas

Podkastą remia GoTherapy.lt – vieta, kur patogu ir paprasta rasti savo psichikos sveikatos specialistą.

Tavo ir mano riboti resursai

Šiaip, viskas pasaulyje turi ribotus resursus, dar kitaip – galimybes. Tiek kiek aš suprantu, – viskas. Net visata besiplečianti iki begalybės turi ribotas galimybes plėstis tokiu pačiu greičiu, kaip dabar. Ilgainiui, po didžiojo sprogimo išsitaškę į visas puses pasauliai skries vis lėčiau ir lėčiau. Medžiai neauga iki atmosferos krašto, o tavo kambarinis šuo niekada neužaugs meškos dydžio. Medžiagos turi savo atsparumo ribas. Kiečiausia jų – deimantas. Bet net jis yra įveikiamas – didesnės jėgos, trinties, temperatūros.

Ką tai bendro turi su psichologija? Turi. Tai apie reikalavimus sau, apie per aukštai nustatytas psichologines, elgesio, emocines, pasiekimų karteles ir manymą, kad mes, žmonės, turime neribotus resursus ir galimybes. Apie apmaudą ir apgailestavimą, kad praeityje elgėmės kitaip, nei manome, kad būtų reikėję šiandieną.

Aš turiu ribotus resursus. Psichologinius, kūno, sveikatos, aplinkos, finansinius, laiko, darbinius… Tu irgi. Tavo psichologiniai, kūno, sveikatos, aplinkos, finansiniai, laiko, darbo, galimybių, pažinčių, įgūdžių, įpročių, socialiniai ir visokie kitokie resursai yra riboti. Ir tu ir aš – mes galime padaryti tik tiek, kiek šiandieną mūsų visų resursų suma leidžia mums padaryti. Ne daugiau.

Jei galėtume daugiau, tai ir padarytume daugiau. Metus sėdėjęs ant nugaros prie netflikso negaliu šokti į bėgimo batus ir nuvaryti maratono per nepilnas keturias valandas. Niekada nepanėręs į vandenį, negaliu mokėti plaukti. Gyvenime nepjovęs lentos nepagaminsiu stalo šeimai. Iki šiol nesupratęs kaip jaučiuosi pats, nesuprasiu savo sutuoktinio ar vaiko. Neįveikęs konfrontacijos baimės, – nepasipriešinsiu smurtui.

Ir jokio skirtumo, ar man kažkas sakė, kad turiu taip daryti, ar svajojau apie tai, žiūrėdamas į kitų žmonių pasiekimus soc. instafeisbūkuose. Ar teoriškai viską žinau, kaip elgtis, jaustis, gyventi daryti… Nesvarbu. Aš nepadarysiu, nesielgsiu, nesijausiu, nebūsiu ir nepasieksiu. Jei neturėsiu tuo metu tam tinkamų ir pakankamų resursų.

Apie ką aš čia ir kodėl?

Kodėl tai svarbu tau?

Tai svarbu, nes susiduriame su situacijomis, kuriose iš kitų išgirstame, (o dažnai ir patys sau pasakome): „aš galėjau, aš turėjau, man reikėjo elgtis taip, aš nepadariau to, aš nesielgiau anaip, aš nesijaučiau kaip kiti.” Matydami, kaip negalime atitikti savo ar kitų standarto, bei bandydami elgtis ar jaustis taip, kaip įsivaizduojame, kad reikia, sukuriame stiprią įtampą viduje. Tai vadinama vidiniu konfliktu – norime elgtis ar jaustis vienaip, o realybėje elgiamės ir jaučiamės visiškai priešingai. Norime gražių kūno formų, o naktį sliūkiname į šaldytuvą aštunto sūrelio. Bandome turėti santaupų, bet išleidžiame pusę atlyginimo naujausiam aifonui ar porai porų trendinių batų ir akinių. Siekiame meilės santykiuose, bet esant mažiausiam nepasitenkinimui pradedame pakeltu balsu šnypšti.

Kaip tu jautiesi, kai taip tai nutinka tau? Na, aš nežinau, kaip jautiesi tu. Tik tu ir gali tai pasakyti, bet žinau, kad man būna. Kyla apmaudo, pykčio, nusivylimo, liūdesio bangos. Kartais – pasibjaurėjimas savimi. Kaipgi taip? Aš taip noriu, kad man pavyktų, keliu sau reikalavimus, viliuosi, net stengiuosi, o man vis nepavyksta.

Ypač „smagu” taip nagrinėti savo praeities klaidas. Pažvelgti dešimt, penkiolika, ar dvidešimt metų atgal ir priekaištauti sau už tai, ką tuomet dariau netinkamai. Kaip netinkamai jaučiausi ar elgiausi. Kaip puiku, kaip paprasta, kaip patogu! – Sarkastiška, tiesa?

Ką gi, pirmyn, taryk taip ir toliau, Juliau. Tau tikrai pavyks, nes priekaištauti sau, yra vienas iš tų geriausiai tau pavykstančių užsiėmimų. Čempionų auksas šioje psichikos nesveikatos kategorijoje jau tavo!

Sarkazmas šioje vietoje atsirado tik dėl to, kad pademonstruočiau kaip tu ir aš bandome save išstumti iš įdingo savigraužos rato. Jis sukasi nuo troškimo iki nesėkmės, tuomet nuo nesėkmės iki apmaudo, ir vėl link troškimo. Nesėkmingai. Nes sarkazmas ir priekaištai sau iki šiol niekur nenuvedė. Priekaištai apskritai niekur nenuveda, tai jau seniai žinoma, bet… vis dar tai tebedarome sau.

Ką daryti su tokiais probleminiais ratais?

Nutraukti. Bet kurioje vietoje, kurioje mums pavyksta. Ramiai, kantriai, švelniai, bet rimtai ir užtikrintai. Pasakyti sau – užteks saviplakos, pradedu kitaip – priimdamas savo ribotus išteklius. Tik kas toliau?

Laikas grįžti prie tų išteklių–resursų.

Ir tu ir aš esame tuose ydinguose ratuose, nes mūsų turimi resursai ar kitaip sakant, mūsų gebėjimų (psichologinių, fizinių, aplinkos, finansinių, socialinių ir kitų) visuma, apriboja mus išmoktame ir įprastame elgesyje. Jei tik gebėtume kitaip, turėtume tam resursų, tai ir elgtumės kitaip. Galime graužti save iki apsišikimo, bet nesikeičiant mūsų galimybėms, nesikeis elgsenos ar jausenos modeliai.

Gali atrodyti, kad iš to velnio rato nėra išeities. Tu gali man visiškai logiškai pasakyti: „Žiūrėk, Juliau, jei mano psichologiniai resursai tik tokie, kokius turiu, ir kitaip negaliu elgtis ar jaustis, tai situacija yra beviltiška. Aš suksiuosi tame pačiame uždarame rate iki gyvenimo pabaigos. Bet juk, yra juk žmonių, kurie kažkaip pasikeičia, padaro dalykus, pakeičia savo gyvenimą. Taip kaip čia gaunasi? Gal biškį nesąmonė tie tavo riboti resursai?”

Matai, ištrūkti iš to rato galima. Tik ne taip paprastai ir greitai, kaip norėtųsi. Gyvenime dalykus gali įgyti greitai, patikimai ir pigiai. Deja, iš tų trijų (greitai, patikimai, pigiai) galime rinktis tik du. Greitai ir pigiai nebus nepatikimai. Greitai ir patikimai nebus pigiai. Pigiai ir patikimai nebus greitai.

Beje, pigiai – tai ne apie pinigus,

Tai apie pastangas. Patikimam ištrūkimui iš rato mums reiks laiko ir pastangų, arba kitaip sakant – tų pačių resursų.

Tikėjimas, kad yra kažkoks magiškas būdas apeiti tą paprastą dėsnį veda duobėtais ir neefektyviais klystkeliais. Saviugdos patarimai, knygos, seminarai, guru ir visokių kitokių visažinių mokymai, veikia viena nesėkminga kryptimi – tavo nenaudai. Jie ne tik sekina tave finansiškai, jie apiplėšia tavo savivertę ir atima galimybę nuosekliai ir užtikrintai keistis. Jei nors kiek tikime, kad kažkas kitas gali žinoti lengvą, greitą ir patikimą būdą mūsų problemoms spręsti, ieškosime to būdo. Nes, o Dieve, vėl tie resursai, – ne be pagrindo siekiame dalykus daryti su mažiausiomis sąnaudomis.

Investuojant laikas ir nuoseklumas visada laimi. Investuojant į save taip pat laimi laikas ir nuoseklumas. Yra skirtingų psichoterapijos mokyklų, skirtingų metodų, priėjimų. Vieni, sakosi, rezultatų pasiekią greičiau, kitiems trunka ilgiau. Tokios „greitaeigės” psichoterapijos kryptys, kaip pavyzdžiui kognityvinė elgesio terapija elgesio pokytį pasiekia gana greitai. Bet tam, kad ilgamečiai, ydingi elgesio modeliai pasikeistų ir įsišaknytų naujieji, produktyvesni, modeliai reikalaukja nemažai savarankiško darbo valandų ir pastangų.

Apibendrinkim.

Nes laikas ir nėra ko čia ilgai ir nuobodžiai kartot to paties, – jau viskas pasakyta.

Psichologiniai resursai yra riboti ir jų turėjimo ribose galime veikti ir kažką keisti.

Pokyčiai galimi klausimas tik greitis, pastangos ir patikimumas, visų trijų turėti negalime. Reikia rinktis du iš trijų.

Tam, kad įsisenėję mąstymo ir elgsenos modeliai pasikeistų, nėra triukų ar stebuklingų technikų. Tam reikia laiko ir nuoseklių pastangų. Tikėjimas, kad gali būti kitaip – atneša nusivylimą ir bereikalingą resursų švaistymą.

Su jumis buvo Julius, GoTherapy ir Tiviko lizdas.